Šiuolaikinių gydytojų naudojamos punkcijos adatos išsivystė iš intraveninės infuzijos adatų ir injekcinių adatų.
Infuzinių adatų atsiradimą galima atsekti nuo 1656 m., kai britų gydytojai Christopheris ir Robertas naudojo plunksnų vamzdelius kaip adatas, norėdami suleisti vaistus į šuns veną, ir tai tapo pirmuoju istorijoje intraveninės injekcijos eksperimentu.
1662 m. vokiečių gydytojas, vardu Johnas, pirmą kartą į žmogaus kūną pritaikė intraveninę injekcinę adatą. Nors pacientas negalėjo išgyventi dėl infekcijos, tai buvo svarbus etapas medicinos istorijoje.
1832 metais škotų gydytojas Thomas sėkmingai į žmogaus organizmą įvedė druskos medžiagas, tapdamas pirmuoju sėkmingu intraveninės infuzijos atveju ir padėdamas pamatus gydymui intravenine infuzija.
XX amžiuje, tobulėjant metalo apdirbimo technologijoms ir medicinai, sparčiai vystėsi intraveninė infuzija ir jos teorija, sparčiai atsirado įvairių tipų adatų įvairioms reikmėms. Dūrimo adata yra tik viena maža šakelė. Nepaisant to, yra daugybė skirtingų tipų su sudėtingomis struktūromis, tokiomis kaip trokaro punkcijos adatos ir tikslios bei mažų ląstelių punkcijos adatos.
Šiuolaikinės pradurtos adatos galvutės paprastai naudoja SUS304/316L medicininį nerūdijantį plieną.